„Mes su Dovile gėrėme arbatą mano terasoje. Buvo vėsus ankstyvo rudens vakaras, jaukiai susisukome į pledus ir filosofiškai nardėme po gyvenimą, bei amžinybę. Labai giliai – su ja kitaip neįmanoma. Žmogus apie viską  
Daug klausinėjau apie jos, mirties dulos, kelią ir septynis palydėjimo žingsnius padedančius artimiesiems atsisveikinti. Sako, pakviesiu, kada gyvai pajausti. Geriau būtų nekvietusi, nes neužtrūko… Keista taip sakyti apie laidotuves, bet jose, vedant Dovilei, yra labai daug gyvenimo. Panašiai jaučiausi vakar naktį kapinėse.  Mes visada į jas važiuojame prieš miegą, kai jau nė vieno žmogaus. Tik žinojimas, kad jie buvo – žvakėse, iššluotuose takeliuose, gėlėse.  Atsisveikinime visada daug gyvenimo. Jis labai jaučiasi, kai stabtelim…

„Dovilę rinkčiausi ne dėl giesmių, ne dėl labai gražių ir jautrių žodžių per laidotuves. Bet dėl neapsakomo dydžio širdies, kurioje visi telpa. Prieis, pakalbins, paguos. Įkvėps stiprybės. O ir giesmės – nelygu dainos, taip gražios, taip malonios ir raminančios. Kalboje – nėra kičo, nėra dirbtinumo, gausu gražių simbolių. Neįsivaizduoju geresnio žmogaus, galinčio palydėti artimąjį į amžinybę.”

„Esame labai dėkingi mielajai Dovilei už mūsų sūnaus Sauliaus palydėjimą į Amžinybę.
Nors su Dovile susipažinome tik pirmą šarvojimo dieną iki šiol neapleidžia jausmas, kad atsisveikinimą su sūnumi užpildė artimas, jautrus ir kūrybingas žmogus.   Dienos ir valandos skirtos atsisveikinimui su Sauliuku Dovilės dėka tapo jaukios, šviesios, turiningos ir prasmingos. Ačiū tau, Dovile.
Indrė ir Vytautas”

„Kodėl kitiems rekomenduoju būtent Dovilę artimųjų išlydėjimui? Nes aš niekaip kitaip negalėjau įsivaizduoti mamos kitokio išlydėjimo. Buvo viskas taip, kaip ji norėtų. Ir aš tai jaučiau. Visi tai jautė. Buvo pakylėti. Buvo liūdna, bet ir nebuvo nepatogu, kaip kad įprastose laidotuvėse. Mūsų kartos nėra tos, kurios išlydint nori melstis ir maldas skaityti, raudoti. Norim pajausti sielą išeinančiojo, pajausti giliau. Su Dovile pajutome mamytės sielą! Ją jautėme, ją pažinome (kas nepažinojo), su ja pabuvome ir išlydėjome. Kad ir kaip sunku bebūtų. Buvo visas reikalingas procesas žingsneliais. Buvo nepakartojama. Visa eiga, begalinis gebėjimas pajausti mamą, ją sujungti su mumis.
Mamytė surado Dovilę, kad mums būtų lengviau.”

„Dovile, ačiū už labai jautrų, jaukų, puikiai apgalvotą ir apdainuotą atsisveikinimą su mūsų močiute/mama Aldona „

„Dovilei padedant laidotuvės nebūna formalios, kiekvienas dalyvis jautriai įtraukiamas į atsisveikinimą per gražias, nuoširdžiai atliekamas giesmes, per gyvus maldos žodžius Dievui, įpinant velionio gyvenimo detales. Be skubos, giliai, jautriai, nešabloniškai. Patyręs tai per artimo žmogaus laidotuves, negaliu nerekomenduoti.”

„Dovilės giedojimas įprasmina žmogaus perėjimą į kitą erdvę, padeda pasinert į buities, įpročių prisiminimus, pažvelgt į nelaimę su prasme: „kad gėlė pražystų, sėkla turi mirti”