Išgirdus žodį „dula“, pirmiausia kyla asociacija su gimdymu, su gimdyvės padėjėja, pribuvėja, padedančia gimdančiai moteriai prieš gimdymą, jo metu ir po jo. Kur kas mažiau žinoma apie mirties dulas. Šiandien savo skaitytojus supažindiname su viena iš jų – Dovile Vitkevičiūte, gyvenančia Rokiškio kaimynystėje – Zarasų rajone.

Kas yra pribuvėja žino dažnas, tačiau kokią misiją atlieka mirties dula, turbūt aišku ne kiekvienam. Kaimyniniame Zarasų rajone gyvena moteris, išmaišiusi pasaulį ir perpildžiusi savo gyvenimo taurę įvairiomis patirtimis. Ištroškusi ramybės ir tylos, ji grįžo į gimtą kraštą, pradėjo organizuoti stovyklas, edukacijas savo Mozaikų sodyboje, esančioje Biržūnų kaime, bei tapo mirties dula. Apie gyvenimo vingius, praradimus ir atradimus moteris mielai sutiko papasakoti mūsų skaitytojams.

Mirties dula Dovilė Vitkevičiūtė sako, kad esame ruošiami gyvenimui, bet per mažai supažindinami, kaip pasitikti mirtį. Nežinome, kaip gydyti netekties skausmą, – vietoje to kaip tik labiau draskome sužeistą sielą. Mūsų visuomenėje mirties temos vis dar vengiama, bijoma kalbėti apie tai, tartum mirtis neegzistuotų. „Juk kiekvienas, kas atėjo į šį pasaulį, turės ir išeiti. Mirties dulų buvo visą laiką. Yra dulos, kurios pasitinka gimstantį, ir yra tos, kurios palydi išeinantį. Mirties dula galima vadinti kiekvieną – slaugytojas, kunigus ar artimus žmones, kurie yra mirties akivaizdoje šalia besiruošiančiojo palikti šį pasaulį. Mane taip vadina galbūt todėl, kad aš šiai misijai sąmoningai ruošiausi“, – sakė D. Vitkevičiūtė.

Mirtis – neišvengiama mūsų kelionės šioje žemėje dalis, apsupta baime ir nežinomybe. Mirčiai pasiruošti, ko gero, neįmanoma, tačiau ją pasitikti galima su ramybe širdyje ir mintyse. Susitaikyti su mirtimi ir išeinančiajam, ir jo netenkantiems artimiesiems padeda Dovilė Vitkevičiūtė, atradusi save mirties dulos kelyje.

Susidurti su savo jausmais artimojo mirties akivaizdoje – ypatingai sunku. Dėl to neretai laidotuvės tampa vienu skaudžiausių ir sunkiausių gyvenimo momentų kiekvieno žmogaus gyvenime. Visgi, mirties dula save vadinanti zarasiškė Dovilė Vitkevičiūtė (46) bando šį požiūrį pakeisti – mirusiuosius ji skausmo valandą išlydi siekdama įnešti šviesos ir pakelti akis iš tamsumos į dangų.

Mirties dula – tai žmogus, kuris padeda mirštančiajam jo paskutinėmis gyvenimo akimirkomis, palydi jo sielą į amžinąjį gyvenimą bei tiesia pagalbos ranką jo artimajam, kuriam šiapus tenka iškentėti išsiskyrimo skausmą.

Psichiatras psichoterapeutas Olegas Lapinas sakė: „Sutuoktinio netektis – viena didžiausių traumų kiekvieno žmogaus gyvenime. Diskomfortą, liūdesį tokiais atvejais paprastai jaučia ir tie sutuoktiniai, kurių santykiai buvo atšalę, ką jau kalbėti apie tuos, kurie buvo artimi ir kartu praleido daugelį metų. Netekus ilgamečio sutuoktinio, atsiranda vidinė tuštuma ir laukia ilgas gedėjimo etapas. Tuo etapu žmogus atitrūksta

Jei apie gimdyvėms padedančias dulas jau daugiau mažiau žinome, tai mirties dulos Lietuvoje vis dar negirdėtos. „Gimties dulos padeda gimdyvei ir vaikui nėštumo, gimdymo metu ir po jo, jos padeda ateiti žmogui į šį pasaulį iš dvasinio. O mirties dulos padeda kitokiam gimimui – pereiti iš šito pasaulio atgal į dvasinį“, – lygina D. Vitkevičiūtė.

Kalbėti mirties dula tapusią Dovilę įkvepia ir pastaruoju metu vis žiniasklaidoje pasirodanti informacija apie savižudybes. „Labai noriu pabrėžti, kad tai – ne išeitis. Kiekvienas mūsų turime dvasinių sunkumų, patiriame ir krizes, kartais – tokias sunkias, kad net gali atrodyti, jog paspausi mygtuką – ir visos problemos baigsis. Tačiau tai – tik iliuzija. Juk tie sunkumai