Dažniausiai užduodami klausimai

Priklausomai nuo to, kada kreipiamasi. Mirties dula padeda pasiruošti mirčiai. Kartais kalbuosi su pačiu išeinančiuoju, išklausau jo baimių, paaiškinu apie dvasinius dėsnius, patariu, kas galėtų padėti, visų pirma - kaip nusiraminti. Jeigu į mane kreipiasi artimieji žmogui esant pvz. jau komos būklėje, tai su tuo žmogumi jau galiu bendrauti neišeidama iš namų, pasiekiu jį mintimis, giesmėmis, maldomis. Kai paskambina kviesdami jau giedoti laidotuvėse, paklausiu vardo, amžiaus, kaip mirė, ir tada jau mintimis esu su tuo žmogumi, giedu giesmes ir pajaučiu, kurios jam labiausiai tinka. Taip, kaip nėra vienodų gimdymų, taip nėra ir vienodų mirčių, nėra formulės tinkamos kiekvienam, kiekvienam padeda kitos maldos, kitos giesmės, nuramina kiti žodžiai.

Man rodos perdėtas optimizmas - oi tik nesijaudink, gydytojai dar padarys tą ar tą ir tu gyvensi ir liuoksėsi kaip stirnaitė - ne visada yra paguoda. Geriau ramus pasakymas, jog nei vienas žemėje negyvensime amžinai, o kiek kam skirta niekada nežinai, visiems yra slėpinys. Ir iš tikrųjų būna, kad mirtinas ligonis išlydi iš savo giminės dar ne vieną tuo metu visai sveiką ir stiprų žmogų. Bet galima paklausti - ko labiausiai bijai, kuo galėčiau padėti, gal norėtum, kad pakviesčiau pasikalbėti kunigą, kas iš Tavo gyvenimo teikia Tau daugiausiai džiaugsmo, ar esi laimingas, kai žiūri į savo nugyventą iki šiol gyvenimą, ar pasikalbi su savo angelu sargu, su Dievu? Ir stengti nukreipti tas mintis į šviesą, kabintis už dėkingumo už viską, ką esi iki šiol patyręs, gavęs. Taigi svarbu tas gyvenimo apibendrinimas, išrišimas, nusiraminimas, kad tai buvo GERA, o dabar bus tik dar geriau.

Per šermenis apmąstome septynis etapaus, per kuriuos turi praeiti kiekvienas mirštantysis ir jį išlydintysis, pagal 7 Jėzaus sakinius, kuriuos jis ištarė mirdamas ant kryžiaus. Pirmas žingsnis – atleidimas. Antras žingsnis – viltis. Trečiasis žingsnis yra meilė. Ketvirtas žingsnis yra vienatvė. Penktas žingsnis yra troškimas gyventi. Šeštasis žingsnis yra mirtis. Paskutinis, septintasis žingsnis yra gimimas.

Vaikystėje paniškai bijojau mirties ir visko, kas su ja susiję. Paauglystėje mane prikalbino laidotuvių giedoriai, kad su jais pagiedočiau laidotuvėse. Po kelių laidotuvių nustojau visiškai bijoti į jas eiti. Bet keisčiausias nutikimas man buvo maždaug 19 metų, kai mirė mano draugė, o po laidotuvių vakarais aiškiai jaučiau jos buvimą šalia. Taip ir aš sąmoningiau suvokiau mirtį kai palydėjau savo Mamą, o po metų ir Tėtį. Kai sėdėjau prie Mamos karsto prieš pat jį išnešant, išgyvenau skausmą ne tik sieloje, bet skaudėjo ir visą kūną, jaučiausi lyg gimdydama savo Mamą į kitą pasaulį.

Pirmiausiai yra pasiruošimas. Jeigu žinai, kad artimas žmogus serga, arba senstant tavo tėvams ar seneliams. Arba jeigu gyveni su ramiu mirties priėmimu kaip natūralaus gyvenimo dalies, tai padeda pasiruošti, palengvina patį mirties momentą. Šermenys, laidotuvės - vyksta skausmingi atsiskyrimo procesai. Paskui yra savotiškas palengvėjimas, per gedulingus pietus giminės kalbasi, juokauja, juk gyviesiems gyvenimas turi tęstis. Ir kaip motinai vaiko gimimas pakeičia gyvenimą, taip ir išlydėjus artimą gyvenimas pasikeičia, mokinamės iš naujo gyventi be jo.

Atsisveikinimo kalbos yra savotiškas mirusiojo bruožų nutapymas iš jo savybių, poelgių, charakterio, to, ką paliko kituose, ko išmokė, kokį nori atsiminti. Lietuvoje raginu artimuosius patiems pasakyti atsisveikinimo kalbą, o jeigu jie negali - padedu ją paruošti, kartais pati ir perskaitau. Portretas turėtų būti piešiamas iš šviesiųjų žmogaus pusių, bet tikras, kuo objektyvesnis, kad jo klausantieji - ir gyvieji, ir mirusysis, kurio siela dar yra šalia, atpažintų ir žinotų - taip, tai tiesa, aš toks esu.

Galėčiau pasakyti - ir taip, ir ne. Jeigu tas giedojimas tai tiesiog fone paleistas diskas su kažkokiom giesmėm ar muzika, kad nebūtų tylu - tai sakyčiau, kad daug geriau tada yra pati tyla, kadangi mirusiajame vyksta daug procesų, ir be reikalo skleidžiami "triukšmai" nėra pagalba. Bet jeigu kažkas gieda sąmoningai, išjausdamas ko reikia išeinančiajam ir pasiliekantiesiems - tai labai apvalo sielą, sąmoningas giedojimas padeda nurimti, žvelgti į šviesą, kuri yra esminis dalykas.

Taip, tai labai sekinanti misija. Kiekvienas atliekantis misiją prie mirusiųjų turi turėti savo nusiraminimo būdus. Negali nuraminti kito, jeigu pats viduje neturi ramybės. Nuo tada, kai daugiau giedu laidotuvėse, jaučiu ir didesnį poreikį melstis, mediduoti. Meldžiuosi brevijorių, tai padeda palaikyti dvasinę kondiciją, pusiausvyrą. Giedodama laidotuvėse jaučiuosi kaip tiltas tarp dviejų pasaulių, arba kaip valtininkė, kuri perplukdo iš vienos pusės į kitą.

Išbūkite tame skausme, išgyvenkite jį iki galo, nebėkite nuo jo į darbus, pas kitus žmones, nesisvaiginkite tabletėmis ar alkoholiu. Duokite sau laiko išgedėti, išliūdėti, išverkti. Galbūt tai yra skausmingiau, bet trumpiau tęsis. Jeigu žmonės prigeria tablečių per laidotuves ir ramiai sėdi, po jų bus daug sunkiau. Artimųjų mirtis mus pakeičia, pagilina, pakelia žvilgsnį aukščiau nuo kasdienybės. Ir taip pat padeda pasiruošti mūsų pačių mirčiai. Kai esame ramūs dėl mirties, esame ramesni ir dėl gyvenimo.